Džiaugiamės ir didžiuojamės mūsų gimnazijos mokine Margarita Ševcova (mokytoja J.Novopašinienė), kuri dalyvavo Regioninių mokyklų integruotame lietuvių kalbos-istorijos konkurse – parodoje ,,Laiškas kunigaikščiui Gediminui“ ir užėmė II-ąją vietą. Konkursas buvo skirtas Vilniaus 700 metų jubiliejui paminėti ir skatino dalyvius domėtis Vilniaus miesto istorija, visuomeniniu-kultūriniu gyvenimu, kultūriniu-istoriniu paveldu bei siekė ugdyti pilietiškumą, tolerantiškumą, kūrybinį raštingumą. Linkime Margaritai kuo didžiausio kūrybinio įkvėpimo ir tolesniuose jos darbuose.
Kviečiame susipažinti su Margaritos darbu !!!
Vilniau, mano amžinasis mieste!
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aldona Šiugždienė nukulniavo į klasės galą ir kartu su mokiniais klausėsi Elenos pristatymo apie Vilnių. Pasibaigus pristatymui, mokytoja tarė:
-Elena, pasakodama apie dabartinį Vilnių kalbėjai apie jį negatyviai, pristatymo nebuvo malonu klausytis. Deja, rašau tau kaupiamąjį penketą.
Toks mokytojos įvertinimas nuliūdino Eleną. Nusivylusi ji išėjo iš mokyklos ir patraukė Pilies gatve Gedimino kalno papėdės link. Buvo debesuotas ir vėsus rudens oras. Elena atsisėdo po mėgstamu, storakamieniu ąžuolu galiūnu. Jo šakos buvo beveik nuogos, kai kur šlamėjo vieniši parudavę lapai. Mergina įsižiūrėjo į tolį, jos akys įsmigo į Gedimino skulptūrą. Elena iš kuprinės išsitraukė tušinuką, sąsiuvinį, atsivertė tuščią lapą ir ėmė rašyti…
O didysis kunigaikšti Gediminai!
Esu Elena, kuri gyvena Vilniuje, švenčiančiame šįmet 700 metų sukaktį! Nuostabu ir neįtikėtina, kad Jūsų sukurtas miestas gyvuoja ir klesti jau septynis šimtmečius, bet…. Tikriausiai šiandien jo nebeatpažintumėte…Žinote, šiandien mokykloje per literatūros pamoką pasakojau apie Vilnių. Kalbėjau, jog reikėtų nugriauti tuos visus dangoraižius, turiu omeny šiuolaikiškai pastatytus aukštus stiklinius pastatus, kurie neteikia nei džiaugsmo, nei grožio. Visai klasei kalbėjau, jog būtų be galo gera pamatyti Gedimino kalną vėl apsuptą žaliuojančių medžių, atstatyti pilį, bet mano mintis palaikė… nesąmonėmis. Ar žinote, kodėl? Jiems dabartinis Vilnius yra gražus. Pusė senovinių pastatų nugriauta, vietoj jų pastatyti bespalviai, niūrūs pastatai. Dauguma medžių negailestingai iškirsti! Dingo senojo Vilniaus nepakartojamas, stebuklingas grožis. Viskas labai pasikeitė. 1410 metais liepos 15-ąją Jūsų anūkai Vytautas Didysis, Kęstučio sūnus, ir Jogaila, Algirdo sūnus, galutiniai sumušė kryžiuočius Žalgirio mūšyje. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išsiplėtė, jos teritorija driekėsi nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros! Jogaila pradėjo krikštą. Pagonių nebeliko…Ak, jeigu tik Jūs galėtumėte atsiųsti man savo palikuonį, aš jam parodyčiau dar išlikusias senojo Vilniaus vietas! Papasakočiau ir parodyčiau jam vietoj Perkūno šventyklos dabar stovinčią Vilniaus katedrą, baltą ir didingą. Mes kartu galėtume aplankyti šalia jos stovinčius Valdovų rūmus, paaiškinčiau, jog ten anksčiau buvo Žemutinė pilis. Mes kartu galėtume nusileisti į paslaptingus katedros požemius, kur ilsisi palaidoti Jūsų provaikaičiai, o varpinės bokštas, kadaise buvęs gynybiniu bokštu, sužavėtų Jūsų palikuonį didingai skambančiais varpais. Mes grožėtumėmės Jūsų skulptūra: Jumis, šalia stovinčiu Jūsų žirgu, Jūsų rankoje laikomu kardu. Mes užliptume į kalną, ant kurio Jūs pastatėte Aukštutinę pilį. Deja, iš jos liko tik vienišas gynybinis bokštas, pavadintas Jūsų vardu, bet mes vis vien užliptume į bokšto viršūnę ir grožėtumėmės dar išlikusiais ošiančiais medžiais, namais, kurių stogus dabar dengia raudonos čerpės. Mes gerėtumėmės nesuskaičiuojamų cerkvių ir bažnyčių stogais.
Didysis kunigaikšti, Vilniui šiemet sukako septyni šimtai metų. Jūsų susapnuotas sapnas išsipildė – Vilnius garsiausias miestas. Jis visus žavi savo kerinčiu grožiu. Vis dėlto man liūdna ir baisu, kad miesto grožis laikui bėgant gali išnykti. Ak, tegul jis toks stovi dar kelis tūkstančius metų! Tegul Vilnius stovi amžinai, tegul jis amžinai išlieka toks nuostabus! Didysis kunigaikšti, iš visos širdies dėkoju už tai, kad Jūsų dėka gyvenu šiame nuostabiame mieste.
Su didžia pagarba Elena
Mergina laiminga atitraukė akis nuo laiško ir pažvelgė į Gedimino skulptūrą. Jos akys nuklydo Gedimino pilies link.
-Vilniau, mano amžinasis mieste… – šiuos merginos ištartus žodžius pagavo vėjas ir nusinešė juos tolyn į Vilniaus miesto gilumą. Rodos, pats miestas šypsojosi visiems praeinantiems žmonėms ir pačiai Elenai.