Biudžetinė įstaiga, Vilniaus r. sav., Juodšiliai, A. Mickevičiaus g. 9, Tel. (8 5) 269 8122 Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, kodas – 190995023 el. paštas: mokykla@silo.vilnius.lm.lt
Kovo 25 d. Palangoje nuskambėjo XXIII-asis Lietuvos pučiamųjų instrumentų orkestrų atvirasis čempionatas. Iš skirtingų Lietuvos kampelių į čempionątą atvykę 27 orkestrai rungėsi penkiose kategorijose. A kategorijoje pirmą kartą jėgas išbandė ir „Šilo“ gimnazijos pučiamųjų orkestras, vadovaujamas mokytojo Sauliaus Balsio. Debiutinis pasirodymas buvo labai sėkmingas: vertinimo komisija šiliečiams skyrė 73,67 balo ir įvertino III-ąja vieta. Jaunieji pūtikai po savo atliktos programos klausėsi kitų orkestrų, vėliau turėjo galimybę pasivaikščioti po pavasarėjančią Palangą ir pajusti žvarboką Baltijos jūros vėją. Dieną vainikavo Palangos koncertų salėje vykęs Lietuvos kariuomenės orkestro GALA koncertas „Malda už Taiką“ bei čempionato dalyvių apdovanojimai. Šventinė nuotaika tvyrojo viso vakaro metu. Mokiniai susižavėję klausėsi Lietuvos kariuomenės orkestro atliekamų kūrinių, stebėjosi garso grožiu bei muzikantų talentu. Grįžtant į Juodšilius įspūdžiai liejosi per kraštus.
Tai pirmasis toks aukštas „Šilo“ gimnazijos orkestro įvertinimas, bet, tikėtina, ne paskutinis. Jaunųjų orkestrantų motyvacija po šio renginio „šovė“ į viršų ir tikrai bus labai naudinga siekiant naujų tikslų ir įveikiant iššūkius!
Afrikinės sraigės – nuostabus augintinis, ramybės įsikūnijimas. Ypač tinka hiperaktyviems ir alergiškiems vaikams. Kiekvienas iš mūsų šias egzotinės išvaizdos gražuoles gali auginti namuose.
Štai tokių svečių sulaukėme Juodšilių „Šilo” gimnazijoje!
Ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupių vaikai edukacijos pamokoje smalsiai tyrinėjo, klausė istorijų apie sraigių gyvenimą, maitino, glostė ir pozavo su šiomis gražuolėmis.
4b klasės mokinius Vilniaus katedroje ir jos požemiuose pasitiko puiki edukacija ,,Vytautas Didysis ir jo katedra”, kurios metu susipažino su žymiuoju kunigaikščiu, jo epocha, katedros paveldu. Mokiniai apžiūrėjo Vilniaus katedrą, jos požemius ir iki šių dienų išlikusius Vytauto atminimo ženklus. Filmas, galvosūkiai, dėlionės leido turiningai ir linksmai pažinti Vytauto Didžiojo istoriją.
Kaip mes išsirenkame knygą? Pagal viršelį, paveikslėlius, aprašymą, apimtį? Ar nepraleidžiame ko nors įdomaus ir ypatingo?
Juodšilių „Šilo” gimnazijoje kovo 8-10 d. pradinių klasių mokiniai pakviesti į „Aklą pasimatymą su knyga”, kuris vyko bibliotekoje. Knygą buvo galima pasirinkti pagal jos pirmąją eilutę. Kiek jaudulio turėjo jaunieji skaitytojai atplėšdami į laikraščius įvyniotas knygas…
Kaip priklausyti grupei ir išlikti savimi? Toks klausimas buvo keliamas 9 b klasės mokiniams kovo 8 dieną apsilankius MO muziejuje ir pasirinkus edukaciją apie psichologinį ir emocinį savęs pažinimą. Edukacijoje meno kūriniai tapo vaizdine priemone diskusijai. Edukacijoje buvo mokomasi geriau pažinti save: savo charakterį, vertybes, jausmus, mokomasi reflektuoti savo būsenas. Meno kūriniai bei juose atspindimos temos padėjo mokiniams kelti klausimus, tyrinėti save ir kitus.
Kovo 10 dieną gimnazijoje minėjome Kovo 11-tąją – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Šventės metu visos 5-10 klasės pristatė joms skirtą Lietuvos regioną – Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją, Mažąją Lietuvą. Pristatymai buvo nuotaikingi, kūrybingi, informatyvūs. Sužinojome, kaip atrodė skirtingų regionų gyventojų tautiniai kostiumai, kokius tradicinius patiekalus gamino ir valgė, kokias dainas dainavo, žaidimus žaidė, kaip gražiai tarmiškai kalbėjo.
Norime pasidžiaugti mūsų gimnazistais, kurie yra kūrybingi, pilietiški, drąsūs, nebijantys iššūkių ir pasinaudojantys galimybėmisJ. 10-12 klasių mokiniai kovo mėnesį dalyvavo Turgelių „Aistuvos“ gimnazijos organizuotame lietuvių kalbos rašinių konkurse „Laiškas Lietuvai“ ir užėmė prizines vietas!
Sveikiname Margaritą Bacevičiūtę (12b), užėmusią I-ąją vietą 11-12 klasių koncentre, Eveliną Svetlikovską (12b), užėmusią III-ąją vietą 11-12 klasių koncentre, ir Laisvūną Savičių (10b), užėmusį II-ąją vietą 9-10 klasių koncentre. Kviečiame paskaityti ir pasidžiaugti Margaritos Bacevičiūtės laišku-eilėraščiu.
Laiškas Lietuvai
Lietuva, Tu- mano namai, Tu – mano svajonė ir tikslas, Tu- mano sapne ir tikrovėj, Tu- mano saugiausia tvirtovė…
Ar nepamiršai, kokia didinga tu esi, Kokia tavoji ateitis yra šviesi? Kokia narsi ir paslaptinga istorijoj esi, Tokia didi, kovinga, visai ne kaip visi…
Tik būnant čia, šalia tavęs, man sieloje ramu, Žinant, jog čia nuolat atrasiu vietos tarp savų, Jog visad aš sugrįžti pas tave galiu, Ir suprantu aš viena- toli nuo tavęs būti niekaip negaliu…
Tavo piliečiai kaip gintaras mūsų brangiosios Baltijos, Jie paprasti, jie gali ir nusimesti savo mantijas, Jie kaip gintaras- džiaugsmingi, šviesūs, neįkainojami, Jie- mano draugai, jie už teisybę pakovoti nebijos.
Žmonių daugybei suteikei namus, Namus, tokius visiems šiltus, erdvius, Namus, kuriuose skamba juokas, iš lūpų veržias šypsena, Kuriuose visų laukia jų geriausioji, švelniausioji mama…
Su laime aš stebiu, kaip klevo lapai Lietuvoj pavasarį žalsvėja, Kaip staiga naktys šylant orui pailgėja, Kaip šiltas vėjas neša pienės pūką, Ir kiekviena šita akimirka ilgai man atminty vis sukas…
Lietuvoje aš augu, mokausi ir tobulėju, Žaviuos, kaip kvepia kiekviena žydinčių medžių alėja, Čia ieškau nuotykių, stebiu pasaulio grožį, O aplink tiktai žaliausioji gamta, kuriosios grožio niekas neužgožia…
Palikti man tave kaskart labai skaudu, Kitur, nors tarp žmonių, yra skaudžiai nyku, niūru… Kaip pasiilgstu aš tėvų, kurie tada mane iš čia lydėjo, Kaip grįžus tavo glėbin aš krentu kaip tikrojo gynėjo…
Tu, Lietuva, esi mano pirmieji, patys jaukiausieji namai, Tu man brangiausias turtas, čia patirti mano šilčiausi bučiniai, Lietuvoje mano teta, seneliai, brolis ir tėvai, Tu, Lietuva, esi vieta, kur būti mums drauge yra gerai…
Tariu aš ačiū tau už galimybę būti čia, Jog kiekviena diena- tikriausias džiaugsmas, o ne kančia… Už tai, kad tu esi, įsimylėjau tave aš nejučia, Ir be tavęs širdis manoji visiškai tuščia…
Dėkoju tau, gimtine, už vasaros naktis, Už gražias pievas, kur kasdien ganosi šiltai kvėpuojantis arklys, Dėkoju tau už dangų, kur vis praplaukia debesis, Už žalius miškus ir pastoges, kur kabo vienas kitas bičių avilys.
Kasdien didžiuojuosi tavim, nes Tiktai čia galiu aš būt savim, Kasdien aš noriu būti čia, o ne kitur, Tik čia namai, tik čia, o ne svetur…
Valstybinė miškų urėdija pakvietė Jaunuosius miško bičiulius kartu su pavasariu pasitikti sugrįžtančius paukščius ir iškelti jiems inkilus.
5a klasės mokiniai kartu su Parudaminio girininkijos miškininkais Juodšilių miške išmoko, kaip teisingai pakabinti inkilus, ir smagiai praleido laiką kartu. Ačiū! Mes džiaugiamės prisidėję prie sparnuočių pasitikimo.
Džiaugiamės ir didžiuojamės mūsų gimnazijos mokine Margarita Ševcova (mokytoja J.Novopašinienė), kuri dalyvavo Regioninių mokyklų integruotame lietuvių kalbos-istorijos konkurse – parodoje ,,Laiškas kunigaikščiui Gediminui“ ir užėmė II-ąją vietą. Konkursas buvo skirtas Vilniaus 700 metų jubiliejui paminėti ir skatino dalyvius domėtis Vilniaus miesto istorija, visuomeniniu-kultūriniu gyvenimu, kultūriniu-istoriniu paveldu bei siekė ugdyti pilietiškumą, tolerantiškumą, kūrybinį raštingumą. Linkime Margaritai kuo didžiausio kūrybinio įkvėpimo ir tolesniuose jos darbuose.
Kviečiame susipažinti su Margaritos darbu !!!
Vilniau, mano amžinasis mieste!
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aldona Šiugždienė nukulniavo į klasės galą ir kartu su mokiniais klausėsi Elenos pristatymo apie Vilnių. Pasibaigus pristatymui, mokytoja tarė:
-Elena, pasakodama apie dabartinį Vilnių kalbėjai apie jį negatyviai, pristatymo nebuvo malonu klausytis. Deja, rašau tau kaupiamąjį penketą.
Toks mokytojos įvertinimas nuliūdino Eleną. Nusivylusi ji išėjo iš mokyklos ir patraukė Pilies gatve Gedimino kalno papėdės link. Buvo debesuotas ir vėsus rudens oras. Elena atsisėdo po mėgstamu, storakamieniu ąžuolu galiūnu. Jo šakos buvo beveik nuogos, kai kur šlamėjo vieniši parudavę lapai. Mergina įsižiūrėjo į tolį, jos akys įsmigo į Gedimino skulptūrą. Elena iš kuprinės išsitraukė tušinuką, sąsiuvinį, atsivertė tuščią lapą ir ėmė rašyti…
O didysis kunigaikšti Gediminai!
Esu Elena, kuri gyvena Vilniuje, švenčiančiame šįmet 700 metų sukaktį! Nuostabu ir neįtikėtina, kad Jūsų sukurtas miestas gyvuoja ir klesti jau septynis šimtmečius, bet…. Tikriausiai šiandien jo nebeatpažintumėte…Žinote, šiandien mokykloje per literatūros pamoką pasakojau apie Vilnių. Kalbėjau, jog reikėtų nugriauti tuos visus dangoraižius, turiu omeny šiuolaikiškai pastatytus aukštus stiklinius pastatus, kurie neteikia nei džiaugsmo, nei grožio. Visai klasei kalbėjau, jog būtų be galo gera pamatyti Gedimino kalną vėl apsuptą žaliuojančių medžių, atstatyti pilį, bet mano mintis palaikė… nesąmonėmis. Ar žinote, kodėl? Jiems dabartinis Vilnius yra gražus. Pusė senovinių pastatų nugriauta, vietoj jų pastatyti bespalviai, niūrūs pastatai. Dauguma medžių negailestingai iškirsti! Dingo senojo Vilniaus nepakartojamas, stebuklingas grožis. Viskas labai pasikeitė. 1410 metais liepos 15-ąją Jūsų anūkai Vytautas Didysis, Kęstučio sūnus, ir Jogaila, Algirdo sūnus, galutiniai sumušė kryžiuočius Žalgirio mūšyje. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išsiplėtė, jos teritorija driekėsi nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros! Jogaila pradėjo krikštą. Pagonių nebeliko…Ak, jeigu tik Jūs galėtumėte atsiųsti man savo palikuonį, aš jam parodyčiau dar išlikusias senojo Vilniaus vietas! Papasakočiau ir parodyčiau jam vietoj Perkūno šventyklos dabar stovinčią Vilniaus katedrą, baltą ir didingą. Mes kartu galėtume aplankyti šalia jos stovinčius Valdovų rūmus, paaiškinčiau, jog ten anksčiau buvo Žemutinė pilis. Mes kartu galėtume nusileisti į paslaptingus katedros požemius, kur ilsisi palaidoti Jūsų provaikaičiai, o varpinės bokštas, kadaise buvęs gynybiniu bokštu, sužavėtų Jūsų palikuonį didingai skambančiais varpais. Mes grožėtumėmės Jūsų skulptūra: Jumis, šalia stovinčiu Jūsų žirgu, Jūsų rankoje laikomu kardu. Mes užliptume į kalną, ant kurio Jūs pastatėte Aukštutinę pilį. Deja, iš jos liko tik vienišas gynybinis bokštas, pavadintas Jūsų vardu, bet mes vis vien užliptume į bokšto viršūnę ir grožėtumėmės dar išlikusiais ošiančiais medžiais, namais, kurių stogus dabar dengia raudonos čerpės. Mes gerėtumėmės nesuskaičiuojamų cerkvių ir bažnyčių stogais.
Didysis kunigaikšti, Vilniui šiemet sukako septyni šimtai metų. Jūsų susapnuotas sapnas išsipildė – Vilnius garsiausias miestas. Jis visus žavi savo kerinčiu grožiu. Vis dėlto man liūdna ir baisu, kad miesto grožis laikui bėgant gali išnykti. Ak, tegul jis toks stovi dar kelis tūkstančius metų! Tegul Vilnius stovi amžinai, tegul jis amžinai išlieka toks nuostabus! Didysis kunigaikšti, iš visos širdies dėkoju už tai, kad Jūsų dėka gyvenu šiame nuostabiame mieste.
Su didžia pagarba Elena
Mergina laiminga atitraukė akis nuo laiško ir pažvelgė į Gedimino skulptūrą. Jos akys nuklydo Gedimino pilies link.
-Vilniau, mano amžinasis mieste… – šiuos merginos ištartus žodžius pagavo vėjas ir nusinešė juos tolyn į Vilniaus miesto gilumą. Rodos, pats miestas šypsojosi visiems praeinantiems žmonėms ir pačiai Elenai.
